-

Между мной и тобой, между нашими жизнями, между небом и землей, на наших лицах, безнадежные странники, неведомые чувства, кем-то оставлены, лежат уютно, парят под облаками, на несчастных бросаются, может быть сегодня чья-то жизнь исправится.

Tuoj eisiu maudytis

Tuoj eisiu maudytis. Ir vėl viskas išsisklaidys. Liksiu akis į akį su netobulu, nuogu savo kūnu. Ir vėl pergalvosiu visą dieną su visom smulkmenom. Prisiminsiu visus sapnus ir erotines fantazijas. Kurių nėra su kuo realizuoti. Kurias atidedu ant tolimos lentynos. Kaip ir visas kitas. Kurias pasilieku netolimam rytojui. Viską. Viską pasiliksiu rytojui. Atsipalaiduosiu ir nusiraminsiu. Paapgailestausiu, kad Jo vis dar nėra. Ir tie du mano bandymai nuėjo veltui. Dar sykį mintyse su juo pasimylėsiu ir kaip visad, iš naujo pastebėsiu, kokios įdegusios mano kojos. Vėl nuspręsiu, kad reik į soliariumą ir į Akropolį. Penkis kartus suvaidinsiu mintyse norimą sceną ir antrą kartą išbandysiu skendimo pojūtį. Tai štai koks jis, mirties kvapas. Niekada nesiskandinsiu. Nušokimas nuo stogo vis dar lieka susitikimo su mirtim būdų tope.
Pravėrus vonios duris, visa tai liks pasąmonėje. Kažkur giliai, nesugrįžtamai pamiršta iki kito sekmadienio.
O šiąnakt aš pasakysiu pasauliui labanakt.

Фанатка

Если уходишь — оглянись
Где-то в толпе я жду твоих глаз
Эти глупые вздохи
У телевизора каждый раз
Ты где-то на сцене
Я тут у экрана
Так глупо так странно
Все глупо все странно.

О, фавориты любви и моркови
Куда я не гляну
Там ты мой желанный
С ума все схожу я
И скоро сойду
Если тебя ненайду я.

По телевизору опять показуют
Автограф даешь какой-то глупышке
Еще одна жертва
Подруга судьбы моей
С ума я схожу
Немогу умираю
Влюбилась в звезду
Теперь на краю я.

Ну чтожь, буду плакать
Может поможет
Сердце устанет
Страдать перестанет
О, фавориты
Как вы убийственны
Как можно влюбится во что-то нежизненное.

Jeigu galėčiau būti spalis

Vakar pradėjo snigti.
Ir šiandien. Ir šiandien snigo. Tyliais žingsniai, ko gero, ateina žiema.
Ir jau visai nenoriu būti spalis. TOKS spalis. Nenoriu būti sniegas. Noriu būti tylus rudeninis vėjas, pakvimpantis šlapiais lapais, šiltas rudens lietus, sudrėkinantis praeivių galvas, krentantys spalvoti lapai, kuriuos kažkas surenka į puokštę ir nusineša į namus. Noriu būti ruduo. Noriu justi plaukų kedenimą ir tylų liūdesį, kad vėl ateinu.
Kelti prisiminimų ir tą tyrą ramumą, kurios visada ieškojau.
Jeigu galėčiau būti spalis.

Dienos mintis

Mes kylame it lakūnai į laisvės dangų. Kartais pristingstame deguonies. Krentame. Ir vėl save atrandame smėlėtame savo egzistencijos dugne. Suaugusiojo luobas suaižėja. Ir tuomet išnyra manyje gyvenantis vaikas. Baimingas vaikas, prakilnus vaikas. Mažasis princas. Mažoji princesė. Jei pakanka drąsos, kalbuosi su juo. Ir tuomet pasiekiu save patį.

Mathias Jung "Mažasis princas mumyse"

Kai lyja

Tie upeliai nuplauna visus skausmus, o kiekvienas lašas supanašėja į visas tavo mažas svajones. Džiaugsmus.
O man kažkaip gera. Kai lyja. Atitraukiu užuolaidas. Tada kambary tampa daug šviesiau. O barbenimas tik paįvairina mūsų jau puskurčių — nuo tos visos kvailos muzikos — girdimus garsus. Ir tada gera. Tokia keista tyla. Nuo lašų.
O po jo, po lietaus, gali pamatyti vaivorykštę. Ir tada tyliai, sau, nusišypsai. Ir paukščius girdėti. Jei tai pavasaris. Ar vasara.
Ir tada gera.

Prostitutė

Viskas labai nepaprasta.



Gerai neprisimenu nei savo vaikystės, nei paauglystės. Išliko tik keletas ryškesnių epizodų. Keista, dauguma jų ne iš maloniausių. Mano istorija nepaprasta. Ar gal man tik taip atrodo. Nors, merginos irgi taip sakydavo. Kad viskas kažkaip keistai, ne taip kaip pas jas visas. Nors kiekvienos mūsų istorija vis kitokia, kažkuom keista. Unikali, taip sakant.Visad nekenčiau savo šeimos. Šeimos. Jeigu tą ryškiausią asocialumo pavyzdį galima taip pavadinti.Iki šių dienų nežinau, kas mano tikrasis tėvas ir kur jis beesąs, jei gyvas. Kažin. Mama sakėsi pradėjusi gerti, kai jis mus paliko. Nors tada jinai dar negėrė. Jei palyginti su tuom, kuo virto jos gyvenimas ir ji pati po sugyventinio atsiradimo. Neįsivaizduoju, kur jinai jį iškasė. Kai jis galiausiai pasikratė nuo savo gyvenimo būdo, maniau, motiną dar galima grąžint į normalų gyvenimą. Kurgi. Žodžiu, viskas ėjo tik blogyn. Draugių niekad neturėjau. Mūsų provincialiam miestely visi žinojo apie mano šeimyninę padėtį. Išvis nekenčiau viso savo gyvenimo. Mane išgelbėjo tik noras pasiekti visko, ko man reikėjo. Kad įrodyčiau visiems.
Būdama veik septyniolikos, visai dar sapliva, ne juokais įsimylėjau. Dabar suprantu, kad taip iš tiesų ir buvo. Su tuom mulkiu valkiojaus veik pusę metų. Buvau akla. Rodos, jis man davė viską. O kiek man tereikėjo.,, Šilumos ir supratimo. Vien tik nuo to tirpau kai sviestas orkaitėj.Labai juo tikėjau ir pasitikėjau, o jis buvo aukštosios klasės aktorius. Nors, jis pasisakė, kad nebuvau jau tokia kvaiša. Gana protinga ir įdomi pana. Svarbiausia, kad visai nesugadinta. Maniau, kad duosi greičiau. O tu visgi ne motutės pėdsakais seki. Gal iš tavęs kas ir gausis.Tipinė situacija. Turbūt 50 debilų iš 100 lažinasi su savo draugais, kad suvilios kurią, ar dar kurių galų. Bet tai buvo didžiausias smūgis mano gyvenime.Bet tame visame įžvelgiu ir kažką gerą. Juk tik jis ir visas tas šūdas pastūmėjo mane prie naujo gyvenimo.
Iškart po kelių dienų viską mečiau ir išvažiavau. Buvau paskutinėj klasėj. Susitariau iki egzaminų mokytis neakivaizdiniu būdu. Kažkaip ten juos išlaikiau. Aišku, mokytojai irgi padėjo. Visai nėra jie tokie debilai pusgalviai, kaip atrodo visiem besimokantiems.
Nežinojau, ką veiksiu mieste, praktiškai be pinigų. Nieko nebeturėjau. Jokių giminių nenorėjau akyse matyti, ir išvis.Sutikau tokią merginą. Ji man ir padėjo. Žodžiu, viską jai papasakojau. Ji suprato. Kurgi. Pačios gyvenimėlis ne ką saldesnis. Pirmuosius mėnesius buvo sunku. Žiauriai sunku. Bet visgi buvau soti, turėjau stogą virš galvos, visada turėjau savo pinigų.Gyvenimas žiaurus. Bet žmonės dar labiau. Ir taip man kažkodėl visąlaik sekės. Laimės kūdikis — panos sakydavo. Kurgi. Tik imk ir nudvėsk iš tokios didžios laimės.Žiauru buvo matyt, kaip panos nekenčia viso to, kaip nori normalaus gyvenimo, bet ištrūkti iš ten negali. Kam sekės daugiau, kam mažiau. Būdavo visaip. Vieną buvo sumušęs klientas, kažkoks totalus debilas. Kitą, kuri sakėsi išeinanti iš to verslo, pražudė suteneris. Dvėsė nuo narkotikų. Dar kitos pataikė už grotų.Būdavo visaip.Aš visąlaik buvau nuošaly. Tik taip likdavau nepastebėta ir niekad nuo nieko negavau i marmūzę. Po trijų metų įgijau elitinės statusą. Kvaila, ane. Kurgi. Bet per savaitę uždirbdavau tokius pinigus, kokių joks žurnalistas, psichologas, ar dar koks, neblogai uždirbantis žmogus neužsidirba per mėnesį.
Atrodžiau visad išties gerai. Ir gyvenau gerai. Tada jau jaučiaus ne prastesnė už visus tuos pinigingus vyrus, su kuriais dirbau. Panos man net pavydėdavo. Keista. Taip.
Graudus tas gyvenimėlis.
Kartais jaučiaus tikra kekše. Niekuo. NIEKUO. Bet tai buvo geriau už viską, ko galėčiau pasiekti pati. Kitame, normaliame. Gyvenime.Net keista, bet kartais būdavo net smagu. Dažnas vyrų sakydavo, kad tikrai nesu panaši į kekšę. Kai kurie jų net žinojo visą mano gyvenimo istoriją.
Kviesdavo į korporatyvus, net tiesiog atostogų kartu praleisti. Daugelis tų turtingų vyrukų neturėjo net kam išleisti tų savo milijonų. Buvo vieniši ir nesuprasti. Ir pasakyk tu, kad gyvenimas sąžiningas. Kraupu. Turbūt šešiasdešimtis jų siūlė tuoktis. Aišku, galėjau. Tarp jų buvo gerų, paprastų vyrų, su kuriais jausčiausi pasaulio karaliene, bet nenorėjau. Nenorėjau. Visgi tikėjau meile. Net kvaila.
Kartais klientai kviesdavo tiesiog pasikalbėti, praleisti kartu vakarą, pagaminti vakarienės, sutvarkyti namų. Galėjau pasiųst juos visus su savo tokiais pasiūlymai, bet man tai buvo proga ištrūkti iš to narvo. Be priežiūros mūsų niekur neišleisdavo. O už tą visą vis vien gaudavau gerų pinigų. Tiesą sakant, keli klientai, kurie žinojo apie mane viską, buvo atidarę man sąskaitą. Ir kas kurį laiką pervesdavo man pinigus. Arbatpinigius. Ar šiaip sau, tiesiog. Juk daugiau nei galima pinigų turėt negalėjau, suteneriai atimdavo kiekvieną lišnį centą.
Turėjau draugų. Kvaila. Bet tiesa. Kai būdavo šudinai, tiesiog skambindavau kuriam klientų, jie mokėjo praskaidrint nuotaiką. Turėjau savo gyvenimą. Gerą. Normalų.
Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad esu ne prostitutė, o dama. Tokia tiesiog draugė, ar kaip čia. Tep tep. Kraupu. Net juokinga, bet vis rečiau atlikdavau savo darbą. Ta prasme, kad klientai skambindavo įvairiais tikslais, bet vis mažiau, sekso reikalais. Nesąmonė. Wahahaha.
Sykį, visai netikėtai. Naujas kažkoks. Iškart net neatpažinau. Mano Mielasis Pirmoji Meilė.Kiek kartų įsivaizdavau mūsų susitikimą. Tik, aišku, ne tokioje aplinkoje. Kaskart, kokiam vakarėly, išėjime, taip nuoširdžiai troškau jį sutikti. Kad pamatytų, kad nepražuvau. Pagalvotų, kad susinešiau su kokiu seniu dėl pinigų. Bet aš parodyčiau truputį meilės. Klientas iškart viską suprastų. Net keista, kokių būna vyrų. Ne vyras, o sielos draugė kažkokia. Ir ko tos žmonos iš jų nori? Vyras su prostitute jaučias geriau nei su žmona. Vesila.
Išmylėjau jį kaip reikiant. O jis ir nepažino. Išties, iš skurdžios, vargšės mergaitės virtau tikru elitu. Norėjau, kad jis mane atpažintų. Taip šaižiai jo paklausiau vardu, ar jam patiko, kad jis vos nenuvirto. Neįvažiavo, iš kur vardą žinau. Tada prisistačiau. Kuurgi.
—O tu labai pasikeitei. Kaip matau, tau čia patinka. Profesionaliai dirbi, meilute.
Asilas. Koksai gi jis asilas. Koks buvo, šūdas, toks ir liko. O dar, sakė, žmoną ir vaikų turi. Kaip gi sugadino kažkam gyvenimą. Odiev oodiev.

Bet sykį ir man pasisekė. Atsirado toksai vyrukas. Kvaila. Pamačius jį vos nenuvirtau. Jis pasirinko būtent mane. Jokios kitos nenorėjo. JOKIOS.
Įsimylėjau jį. Nežinau. Toks galantiškas, jautrus, vos neapsiverkė, kai pradėjom atviraut. Jam nereikėjo sekso. Jis tik norėsiąs pasikalbėt. Suprantu. Man tai ne pirmas, ir ne paskutinis ( taip tik maniau, nes iš tiesų paskutinis buvo jau labai arti ) kartas.Nežinau kurių galų. Jis irgi įsimylėjo. Atsisakydavau dirbt su klientais, kurie nieko nežino. O nuolatiniams viską papasakojau. Ir net tai, kad greit manęs čia jau nebebus. Kaip tiksliai tada pataikiau sakydama, kad gal pagaliau man nusišypsojo laimė. Gaila buvo tik jų, tų vargšų vienišų turtuolių, bet pasiūliau jiems X. Kuri mane ir atvedė į šiuos namus. Jinai žinojo, ką aš veikiu su klientais. Tataigi. Žadėjau skambint. Bet kvaila. Kvaila, kad jie patikėjo. Visgi mokėjau meluot. Bet tiksliai žinojau, kad X viską sutvarkys. Jis padarė man naujus dokumentus, bilietai, visa kita.Pabėgom. Tolyn nuo viso to pasaulio. Nuo tų prisiminimų, nuo visko.Kartais dar prisimenu, ir susiskambinu su X, kuri, kaip ir maniau, susinešė su vienu manųjų draugų. Ir viskas jiems dabar gerai. Kaip ir man. Mums. Gyvenu Saulės Mieste. Jaučiuosi puikiai. Turiu vaikų.
Nemėgstu laimingų pabaigų, bet šitai visada dar suspėsi. Bet aš nebenoriu. Nenoriu nieko keist. Esu laiminga.Viskam savo laikas. Ir vieta.
Tik po skaudžios netekties, nelaimės, ar dar kurių galų mūsų gyvenimas įgyja naują pagreitį.Surandam tik netekę.
Gyvenimas gražus.

P.S. Vat taip, ieškodamas prostitutės susirandi Draugę, argi ne netikėtas Gyvenimo vingis.