Bijodami kalbėti apie tai, ką jaučiame, pasmerkiame save
išankstiniam pralaimėjimui. Pralaimėjimui net nepabandžius. Pasmerkiame save
likti kryžkelėje su gerklėje įstrigusiais žodžiais, taip ir nepasirinkę jokio
kelio. Kol vieną dieną tampa tiesiog per vėlu.
Per vėlu net šitam klausimui: „O kas, būtų jeigu...?“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą