Kuo daugiau tenka būti už savo namų, valstybės, gimtosios
šalies ribų, tuo didesnė yra nuostaba. Tuo ryškesnis darosi savo Gimtinės
suvokimas. Ir visai ne ta prasme, apie kurią pirma galima būtų pagalvoti.
Kuo toliau nuo namų esi, tuo labiau imi juos branginti. Net
nepaisant visų tų galimybių – kurios neretai užsienyje atsiveria daug plačiau,
nepaisant didesnio stabilumo, tiek finansinio, tiek socialinio ar kokio nors
kitokio – imi suvokti, kas tau yra Namai.
Su savo jau dabar turimais įgūdžiais ir kalbų žiniomis
galėčiau gyventi bent poroje labai stabilių valstybių, kur nereikėtų nerimauti
dėl išlaidų, kadangi plačios veiklos galimybės užtikrintų visavertį gyvenimą ir
buitį, dėl kurios Lietuvoje ne visada galiu būti tikra. Tačiau.
Stebėdama nuostabią norvegišką gamtą ir galvodama apie
viską, ką man gali duoti pasaulis, sugrįžtu į išeities tašką. Į tai, kas yra
vadinama Namais. Galbūt žolė kitur tikrai yra žalesnė, tačiau yra kažkas
nepaaiškinamo, galbūt tas lietuviškas kuklumas, verčiantis rinktis ne protu, o
širdimi.
O širdis, ypač būnant toli, kužda viena – nėra geresnio
jausmo negu pabusti savo lovoje, negu turėti galimybę apkabinti savo
artimuosius, negu kas dieną praeiti pro iki skausmo pažįstamus pastatus,
kalbėti savo gimtąja kalba ir galėti visur aplink save ją girdėti ir matyti.
Nereikia net užsimerkti, kad matytum visą savo kambarį su jame išdėliotais
daiktais, vaizdą pro savo langą, mamos šypseną ar Vingio parko takelius. Ten
oras kvepia namais, ten batų kulniukai kitaip kaukši, ten lietaus barbenimas
skamba kitaip.
Galbūt tam ir skirtos kelionės – kad atrastume save. Ta
prasme, – kad suprastume, jog esame tinkamoje vietoje. Jog mūsų siela priklauso
ne visam didžiuliam globaliam pasauliui, kaip tai dabar madinga sakyti, o tik
vienai vienintelei vietai. Juk dalykai ima ryškėti tik žengus du žingsnius
atgal – iš arti ne visada eina pamatyti tikrąją paveikslo esmę. Ir nebūtina
garsiai šaukti apie savo patriotizmą, nes (visų pirma, kas per daug, tas jau kvepia
nacionalizmu...) tikroji meilė yra ne paviršiuje, o ten, giliai širdyje, ir
atrasti jai kartais prireikia daug laiko. Man prireikė kokių devyniolikos metų.
Bet juk niekada ne vėlu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą