02 balandžio 2011

Giunai Serialas


Serija XVI

                      Gal jau tiesiog laikas priprasti nusivilti žmonėmis. Juk tūkstančius kartų sau sakiau, kad reikia, beprotiškai reikia, kuo mažiau tikėtis. Kuo mažiau tiekiesi, tuo geriau viskas būna. Bet taip sunku nustoti tikėtis iš žmogaus, kuris kadais nė pagalvot nepagalvojo, jog gali būti tau nieko neskolingas. Taip sunku apsiprasti su mintimi, kad viskas, kad tu jau ne vienintelis. Nors, nelabai ir tebuvai, tuo vieninteliu. Nebent naktimis, kasnakt, ar, kiekvieną ketvirtadienio naktį, giliai pasąmonėje, kai smegenys veikia savo vidiniu ritmu. Neįmanoma taip staiga imti ir suvokti, jog tu esi tiesiog žmogus, užuot buvęs viskas. Esi tik šiaip, draugas, geras draugas, o gal ir ne. Ir vėl nežinai, kas esi. Vėl tas noras aiškintis. Bet ne, ne, jau nebe. Gana, gana aiškintis, šaukti ir kaltinti viens kitą. Tiesiog nutylėk, tiesiog užsimerk, atlaikyk. Užrakink po septyniom spynom viduj, visą savo skausmą. Tiesiog stipriai sučiaupk lupas, taip stipriai, kad kur ne kur jos sutrūkinėtų, iš visų jėgų, ir nutylėk. Nes jei pasakysi, jei išpildysi jos prašymą ir pasakysi, tai vis vien bus tas pats. Tai bus tas pats. Tas pats, kas ir nieko. Nes visi pokalbiai visada pasibaigia vienodai. Visi šitie žodžiai nieko nereiškia. Nes ji jų nebesuvokia, nebenori suvokti. Tiesiog pasistato sieną, į kurią jie, kaip žirniai, atsimuša, ir tai tik tiek. Ir taip, nesuvirškinti ir atstumti, jie pradingsta, išgaruoja, kaip ryto rasa, kaip balionai, pasiklystantys kažkur tarp atmosferos sluoksnių. Balionai, apie kuriuos ji kažkada klausė:
„—O kur pradingsta balionai, kai jie pakyla į viršų, na, jau taip aukštai, kad jų nebematome? Kur jie išnyksta?“
Visa tai bergždžia. Visa tai skausmas. Vienas ir tas pats. Ištisas, tolygus, ir nemalonus. Nemalonus, kaip dilgčiojantys raumenys ar styrantys kaktuso spygliai delne. Tu vis vien neapsipranti, o ji vis vien nesupranta. Ir taip ir liekate, savo išsidvejinusiose galaktikose, kaip pasiklydusios raketos, nepasiekusios Marso, ar Saturno, ar dar kurio velnio. Tiesiog, tiesiog jau iš tikrųjų laikas priprasti nusivilti žmonėmis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą