Jei visi darbo vaisiai būtų TOKIE saldūs, tai nebaisus būtų joks kartėlis to darbo pradžioje.
Jau šiandien pamačiau savo šimtadienį, kuris buvo toks varginantis ir jaudinantis įvykis. Buvo akimirkų, kai per tą nuovargį buvau nustojusi laukti jo, bet po generalinės repeticijos viską apie jį supratau.
Stovi scenoje ir suvoki, jog sugebėjote ir viskas nuostabu, ir jūs tokie, TOKIE, ir kad visos tos pastangos nebuvo bergždžios.
O dar tas akimirkos saldumas stovėti apšviestai, kai tamsi salė pritaria plojimais tavo balsui, norisi sustabdyti laiką ir sustingti jame. Nesvarbu, kad jaudiniesi ir kelios natos taip ir lieka nepagautos, tiesiog norisi šypsotis ir dainuoti TAIP nuoširdžiai.
Džiaugsmas, pasididžiavimas, juokas, ašaros, liūdesys, viskas rytoj persipins. Pati nuostabiausia ir pati liūdniausia diena.
Neįsivaizduoju, kaip lengva bus kvėpuoti, kai visa tai pasibaigs. Neįsivaizduoju, kaip priprasiu prie minties, jog nėra jokių scenarijų, jokių repeticijų, tik laisvas laikas. Daug laisvo laiko.
AŠ JAU MYLIU SAVO ŠIMTADIENĮ IR VISKĄ, KĄ MES JAME SUTALPINOME IR Į JĮ ĮDĖJOME. Aš jau myliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą