Ladispoli

Dar tik akimirka, ir jau busiu anapus.

Tik dvi valandos, ir tu jau už tūkstančio kilometrų.

Tik akimirka, ir neberūpės niekas, kas kelia rūpesčių kasdien.

Kažkodėl naujos vietos ir visiškai nauji žmonės yra labiau atgaiva, negu nežinomybės baimė.

Ten tu nieko nepažįsti, ten tu visus sutinki ir priimi tokius, kokie jie yra. Tu nevertini pagal išvaizdą, tu nežinai jų praeities. Tu negali nuspėti, mokykloje jie buvo pirmūnai ar skundikai, turėjo daug meilės nuotykių ar nė vieno.

Tik akimirka, ir visi tavo namai bus sukrauti į lagaminą, o pinigai dėl savo keisto formato netilps į piniginę.

Turbūt teisingai žadėjo Naujųjų nakties burtai. Ir jei ne įskaitos ir egzaminai, tai tikriausiai visi šie metai man būtų ištisa kelionė.

O dabar, tai tik pradžia.

Ir tokia saldi, kad baltai pavydžiu pati sau.

Po ilgų savaičių darbo, įtampos ir krūvio galima sau leisti atostogas. Ten, kur pavasaris, popiežius ir makaronai.

O, kaip sunku turėtų būti sugrįžti į rutiną, kuri man nė nespėjus iškeliauti jau manęs laukia. Ir į šalčius, kurių ten nė kvapo nejusti.

Kiek daug čia praleisiu ir kiek daug ten patirsiu.

Dar niekur nebuvau, o jau rašau memuarus.

Ak, optimistė.

Dar nežinau, gerai, ar blogai, kad dabar ne vasara, bet prisipumpavus nuotraukų iš Google, žinau viena: Ladispolis yra NUOSTABUS. Ir jūra yra nuostabi, nesvarbu, dabar ruduo, ar pavasaris, ar ledynmetis.

Pasigrožėkime kartu:

Kaip Lenkijoje sumuštiniai 24/7, tai čia pica ir makaronai. Gal privalgysiu tiek, kad picerijų kurį laiką nelankysiu.

Ak, sveiki vasariniai drabužiai (na, gerai, gerai, tokius nešioju ištisus metus), ir pavasariniai bateliai!

Pavasario dvelksmas jau čia pat.

LADISPOLI, I am coming!