Draugystės anatomija

Kaip gimsta draugystė?
Ir kur išgaruoja, kai pakvimpa nauda ir konkurencija?
Kur yra ta riba, už kurios prasideda tikras ryšys ir pasibaigia tai, kas nėra tikra?
Santykiai gimsta labai savotiškai ir nėra jokių kriterijų, pagal kuriuos galima būtų nustatyti, kada tai įvyks ir kaip.
Niekas nežino, kiek reikia laiko, kad užsimegztų tikras ryšys. Kaip nežino ir to, ką reikia padaryti, kad taip nutiktų.
Tai visiškai nevaldoma, visiškai nepriklausoma nuo mūsų.
Todėl vieną pažįsti metus, ir gali jam patikėti savo namus ir netgi kompiuterį. Myli jo tėvus ir tavo tėvai mylį jį. Susitikus su juo tavo siela gimsta iš naujo. ir visai ne gėda jam sakyti, kad jūsų pasauliai susilieję į vieną.
O kai kuriuos pažįsti tūkstančius metų, bet vieną dieną imi, ir skaudžiai nusivili. Gal net ne vieną kartą. Nes, pernelyg dažnai užmerki akis į tai, kas nėra normalu. Į tai, kad neišsakyta lieka pernelyg daug. Ir vienintelis, kam nuo to blogai, esi tu. Altruizmas nėra gerai, kai tavęs to neprašo.
Tavęs neprašo aukotis ir daryti dėl jų viską, todėl geriau liautis pačioje pradžioje, nes atgal vis vien niekada to negausi. Ir visi nusivylimai taip ir liks tik tavo vieno nusivylimais, nes tavęs nieks nieko neprašė.
Pats laikas išmokti nesitikėti iš žmonių per daug.
Bet kaip?


Galų gale nustojama gimdyti gėrį, jeigu į jį niekaip nereaguojama.
Taip ir sugriūva pasaulis.