Tiek daug praeivių užnugary, tiek daug tų, kuriuos norėtųsi sugrąžinti. Pas kuriuos norėtųsi sugrįžti.
Tiek daug užmirštų akimirkų, apskritai tiek daug akimirkų.
Nenuostabu, kad atmintis streikuoja, jų visų atminti neįmanoma.
Tiek daug visko, kas per anksti liko nurašyta, nustumta į šoną. Išbraukta į paraštę.
Nė nežinai, kuris taip ir buvo tik praeivis, o kuris vis dėlto paliktas anapus nesąžiningai.
Nė nežinai, kodėl kai kurios nuoskaudos vis dar sopa.
Gal pernelyg skubama gyventi? Įžengti į rytojų, viliantis, kad nauja diena bus palankesnė. Pasiryžtant palikti viską praeityje, nepaisant visko.
Tik ne visada galima sugrįžti. Ir sugrąžinti.
Nei laiką sustabdysi, nei ugnį iš naujo užkursi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą