Vafliu gimęs tortu netapsi, kaip sakoma. Vis dėlto, tenka pagauti save mąstant apie tortus, riebius ir viliojančius, tiesa? troškimas pabėgti nuo savęs yra gundantis ir nepriklausomai nuo mūsų noro į paviršių iškyla reguliariai kaip pavasariniai žiedai.
Bėgti nuo savęs galima, bet kuo ilgiau ir dažniau bėgsi, tuo greičiau iššvaistysi visus savo dvasingumo likučius. Tuo pačiu siekti tobulumo ir judėti priekin yra neabejotinai kilnu, bet tuo kilniaširdiškumu, deja, apdovanoti ne visi. Pasiskaičius visokiausių šaltinių šia tema, drįsčiau padaryti tokią išvadą: gali, žmogus, pakeisti savo charakterį, įpročius, išvaizdą ir visą aplinką, bet temperamentas — kirviu neiškertamas — moksliniais tyrimais įrodyta. Tuo tarpu bandydamas apsimetinėti kažkuo kitu, gali netekti ir to, ką turi savyje gera, tik neatskleista ar užmiršta.
Dar daugiau, kartais tas bėgimas nuo savęs gali nuvingiuoti tokiu klystkeliu, kad net baisu. Taip ryškiai ir drąsiai atskleidžia absurdišką tikrovę Balys Sruoga „Dievų miške“: žmonės išsižada savo artimųjų, tapatybės, tautybės ir visa ko, kas tik gali būti šventa. Tuomet žmogaus nedorybė tik dar labiau išryškėja. Bėk nebėgęs, o tai, kas kraujyje, vis vien tavo gyslomis teka.
Jeigu vis dėlto pabėgti nuo savęs ir būtų įmanoma, tai padaryti šitai būtų ne taip lengva, kaip gali pasirodyti. Galų gale, apgauti save galima — svaigalais, ištikus amnezijai ar dar kokiu būdu, bet ar ilgam? Po kurio laiko vis vien teks atsipeikėti ir, spėju, dar skaudžiau nusivilti.
Užuot bėgus nuo savęs reikėtų statyti atramas tam, kas jau yra ir rūpestingai prižiūrėti tuos daigus, kur anksčiau ar vėliau pražys gėlėmis — ne taip svarbu kokiomis. Teisingai kažkieno buvo pasakyta: "Atrask save ir bus gerai, kur esi. Nes nuo savęs nepabėgsi.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą